9. ir dėl visų jų nelaimių buvo nelaimingas.Ne koks pasiuntinys ar angelas,bet jo Artumas išgelbėjo juos,iš meilės ir pagailos atpirko juos.Jis globojo juosir nešė nuo amžių per visas dienas.
10. O jie maištavoir liūdino jo šventą dvasią.Todėl jis tapo jiems priešu,ir pats ėmė su jais kovoti.
11. Tada jie prisiminė praeities dienasir Mozę, savo tarną.Kur gi tas, kuris išvedė per jūrą savo kaimenės ganytoją?Kur gi tas, kuris jam įkvėpė savo šventą dvasią,
12. padaręs, kad šlovingoji jo ranka žygiuotų su Mozės dešiniąja, perskyręs vandenis prieš juos,kad įgytų sau amžiną vardą,
13. pervedęs juos per jūros gelmes?Tartum žirgas dykumoje, jie nesuklupo.
14. Tartum kaimenę, besileidžiančią į slėnį, VIEŠPATIES dvasia juos vedė.Taip vedei tu savo tautą,kad suteiktum šlovę savo vardui.
15. Žvilgtelėk iš dangaus ir pasižiūrėk į musiš savo švento ir šlovingo būsto!Kur tavo liepsnojantis rūpestis ir tavo galybė,tavo pagailos antplūdis ir gailestingumas?Nesusilaikyk,
16. nes tu – mūsų Tėvas!Nors Abraomas mūsų ir nepažintų,nors Izraelis ir nenorėtų nieko apie mus žinoti,tu, VIEŠPATIE, mūsų Tėvas,mūsų Atpirkėju amžiams esi pavadintas.
17. Kodėl gi, VIEŠPATIE, leidi mums nuo tavo kelių nuklystiir užkietini mūsų širdis tavęs nebijoti?Sugrįžk dėl savo tarnų,dėl genčių, dėl savo nuosavybės!
18. Kodėl nedorėliai mindžiojo tavo Šventyklą,mūsų priešai trypė tavo Šventyklą?
19. Mūsų dalia tokia,lyg tu niekada nebūtum buvęs mūsų valdovu,lyg mes niekada nebūtume vadinęsi tavo vardu.O kad perplėštum dangus ir nužengtum!Kalnai prieš tave sudrebėtų!