7. Ant aukšto ir didingo kalno įsitaisei sau gultą,ir kopdavai ten aukos aukoti.
8. Už durų ir staktųpasistatei savo nešvankųjį ženklą.Atmesdama mane, pasiklojai sau gultą,lipai į jį ir jį padidinai.Mėgdama gultą, sudarei su jais sandėrį,kad jie tau dažnai būtų priegulais,ir šitaip tenkinai savo gašlumą.
9. Tu ėjai pas Melechą su aliejumiir gausiai liejai kvapius tepalus.Tu toli siuntei savo pasiuntinius,vertei juos eiti į patį Šeolą.
10. Nuo tolimo kelio tu labai pavargai,bet niekados nepratarei: „Liausiuosi!“Tu sugebėdavai patenkinti savo gašlumą,todėl niekuomet ir nesisielojai.
11. Ko gi taip pabūgai?Ko pabijojai, kad tapai melagė?Kodėl manęs neatminei, į širdį manęs neėmei?Ar ne dėl to, kad aš tylėjau ir dėjausi neregįs,tu nebijojai manęs?
12. Aš parodysiu, koks tavo teisumasir kokie tavo darbai;jie tau nenaudingi.
13. Kai šauksiesi pagalbos,tepadeda tau pulkas tavo stabų!Visus juos išnešios vėjas,vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs.Kas pasitiki manimi, tas valdys kraštąir paveldės mano šventąjį kalną.
14. Pasigirsta balsas:„Tieskite, tieskite vieškelį!Parenkite kelią, pašalinkite kliūtisnuo kelio mano tautai!“
15. Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis,kurio vardas – Šventasis, sako taip:„Šventose aukštybėse gyvenuir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu,kad pakelčiau prislėgtųjų dvasiąir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.
16. Aš ne amžinai kaltinsiu,ne visuomet pyksiu,nes mano akivaizdoje išblėstų dvasiair net gyvybės alsavimas, kurį aš pats sukūriau.
17. Dėl jo kaltės pykau kurį laiką,plakiau jį, iš pykčio paslėpęs savo veidą,bet jis nesiliovė eiti savo maištingu keliu.
18. Mačiau, kuriuo keliu jis eina,bet pagydysiu jį ir nuvesiu,gausiai paguosiu. Jo raudotojams
19. aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių. Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! –sako VIEŠPATS, – aš jį pagydysiu!“
20. Nedorėliai – kaip jūra, pašiaušta audrosir negalinti nurimti.Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus.
21. „Nedorėliai neras ramybės!“ – sako mano Dievas.