1. Teisusis žūva,bet niekas to neima į širdį.Geri žmonės paglemžiami,ir niekas nesuvokia,kad teisųjį paglemžė blogis.
2. Teisieji pasiekia ramybę; tas randa poilsįant savo gulto, kas eina teisingu keliu.
3. O jūs, burtininkės sūnūs,svetimautojo ir pasileidėlės palikuonys,ateikite čionai!
4. Iš ko jūs šaipotės? Prieš ką laidote gerklęir kam rodote liežuvį?Argi jūs ne nuodėmės vaikai, melo išperos?
5. Jūs degate gašla ąžuolyneir po kiekvienu žaliu medžiu;jūs pjaunate vaikus upių vagoseir uolų plyšiuose!
6. Tavo dalis – tarp slidžiųjų upės akmenų;taip, tai tavo dalia.Tu liejai jiems liejamąsias aukas ir aukojai atnašas!Ar dėl tų aukų aš galiu pasigailėti?
7. Ant aukšto ir didingo kalno įsitaisei sau gultą,ir kopdavai ten aukos aukoti.
8. Už durų ir staktųpasistatei savo nešvankųjį ženklą.Atmesdama mane, pasiklojai sau gultą,lipai į jį ir jį padidinai.Mėgdama gultą, sudarei su jais sandėrį,kad jie tau dažnai būtų priegulais,ir šitaip tenkinai savo gašlumą.