7. Klausykitės manęs, išmanantieji teisumą,tauta, imanti mano mokymą širdin:nebijokite žmonių užgaulės,neišsigąskite jų patyčių!
8. Juos kaip drabužį suės kirminai,kaip vilną sukapos kandys.O mano teisumas tvers per amžius,ir mano išganymas plūs iš kartos į kartą“.
9. Pabusk, pabusk,apsivilk tvirtybe, VIEŠPATIES ranka!Pabusk, kaip senovės dienomis,praėjusiais amžiais!Argi ne tu sukapojai Rahabą,nudūrei slibiną?
10. Argi ne tu išdžiovinai jūrą,didžiosios bedugnės vandenis?Kas padarė kelią iš jūros dugno,kad išpirktieji galėtų pereiti?
11. VIEŠPATIES išpirktieji sugrįš iramžinu džiaugsmu vainikuotiįžengs į Sioną.Juos lydės džiaugsmas ir linksmybė,o liūdesys ir aimanos pasitrauks.
12. „Tai aš, tai aš esu tas, kuris jus guodžia!Ko tu bijai?Žmogaus? Jis marus!Žmogaus sūnaus? Jis ne daugiau kaip žolė!
13. Kodėl užmiršai VIEŠPATĮ, savo Kūrėją,kuris išskleidė dangus ir padėjo žemės pamatus?Kiaurą dieną tave kankina baimėdėl engėjo įtūžio,norinčio tave sunaikinti.Bet kurgi tas engėjo įtūžis?
14. Pančiais surakintieji greitai bus išvaduoti,nemirs ir neis į kapą,nė duonos nestokos.
15. Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas,kuris taip įaudrina jūrą,jog bangos ima šėlti“.Galybių VIEŠPATS yra jo vardas!
16. „Savo žodžius įdėjau tau į lūpasir savo rankos šešėliu apdengiau tave.Aš – tas, kuris išskleidė dangus ir padėjo žemės pamatus.Aš sakiau Sionui: ‘Tu mano tauta!’“
17. Atsibusk, atsibusk!Atsikelk, Jeruzale!Tu gėrei pykčio taurę, kurią laikė VIEŠPATIES ranka,išgėrei iki dugno indą, svaigiąją taurę!
18. Iš visų jos pagimdytų sūnųnėra kam ja rūpintis,iš visų jos išaugintų sūnųnėra kam paimti ją už rankos!
19. Abi šios nelaimės prislėgė tave!Kas tave užjaus?Nuniokojimas ir sunaikinimas,badas ir kalavijas!Kas tave paguos?
20. Tavo sūnūs nualpę,jie guli visur gatvių kampuose,kaip stirnos medžiotojo pinklėse,apsvaigę nuo VIEŠPATIES pykčio,įveikti tavo Dievo įniršio.
21. Bet dabar klausykis, nelaimingoji!Tu apsvaigusi, bet ne nuo vyno!