16. „Savo žodžius įdėjau tau į lūpasir savo rankos šešėliu apdengiau tave.Aš – tas, kuris išskleidė dangus ir padėjo žemės pamatus.Aš sakiau Sionui: ‘Tu mano tauta!’“
17. Atsibusk, atsibusk!Atsikelk, Jeruzale!Tu gėrei pykčio taurę, kurią laikė VIEŠPATIES ranka,išgėrei iki dugno indą, svaigiąją taurę!
18. Iš visų jos pagimdytų sūnųnėra kam ja rūpintis,iš visų jos išaugintų sūnųnėra kam paimti ją už rankos!
19. Abi šios nelaimės prislėgė tave!Kas tave užjaus?Nuniokojimas ir sunaikinimas,badas ir kalavijas!Kas tave paguos?
20. Tavo sūnūs nualpę,jie guli visur gatvių kampuose,kaip stirnos medžiotojo pinklėse,apsvaigę nuo VIEŠPATIES pykčio,įveikti tavo Dievo įniršio.
21. Bet dabar klausykis, nelaimingoji!Tu apsvaigusi, bet ne nuo vyno!
22. Taip kalba VIEŠPATS, tavo Valdovas ir Dievas,ginantis savo tautą:„Žiūrėk, aš imu tau iš rankos svaigiąją taurę.Iš mano pykčio indo tu daugiau nebegersi.