5. VIEŠPATS nustatė ir laiką, tardamas: „Rytoj VIEŠPATS tai įvykdys šiame krašte!“
6. Kitą dieną VIEŠPATS tai ir padarė. Visi egiptiečių galvijai išdvėsė, bet izraelitų galvijų nė vienas nenugaišo.
7. Faraonas siuntė pažiūrėti ir sužinojo, kad nė vienas izraelitų galvijų nebuvo nugaišęs. Vis tiek faraono širdis liko kieta, ir jis neleido tautai eiti.
8. Tada VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Pasisemkite kiekvienas po rieškučias suodžių iš krosnies. Mozė teberia jas į orą faraono akivaizdoje.
9. Jos pavirs dulkelėmis virš Egipto žemės ir sukels pūliuojančias votis žmonėms ir gyvuliams visoje Egipto žemėje“.
10. Taigi jie paėmė suodžių iš krosnies ir nuėjo pas faraoną. Mozė išbėrė jas į orą, ir jos sukėlė pūliuojančias votis žmonėms bei gyvuliams.
11. Kerėtojai su Moze varžytis neįstengė, nes votys kamavo kerėtojus, kaip ir visus egiptiečius.
12. Bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, ir jis neklausė jų, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs Mozei.
13. Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą ir pasirodyk faraonui. Pasakyk jam: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: ‹Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti!