24. Kruša su nesiliaujančia žaibų ugnimi buvo tokia nuožmi, kokios dar niekada nebuvo buvę visame Egipto krašte nuo jo tapimo tauta!
25. Kruša išmušė visa, kas buvo atvirame lauke per visą Egipto kraštą – ir žmones, ir gyvulius. Kruša sunaikino ir visą laukų augaliją bei sutriuškino laukuose visus medžius.
26. Tik Gošeno srityje, kur gyveno izraelitai, ledų krušos nebuvo.
27. Tada faraonas pasišaukė Mozę su Aaronu ir tarė jiems: „Šį kartą aš kaltas. VIEŠPATS teisus, aš ir mano tauta esame nedori.
28. Maldaukite VIEŠPATĮ! Gana jau Dievo griausmų ir krušos! Aš leisiu jums eiti. Nėra reikalo jums ilgiau pasilikti“.
29. Mozė jam atsakė: „Kai tik išeisiu už miesto, pakelsiu rankas į VIEŠPATĮ. Perkūnija liausis, ir ledų kruša nebekris žemėn, kad žinotumei, jog žemė priklauso VIEŠPAČIUI.
30. Bet aš žinau, kad tu ir tavo pareigūnai VIEŠPATIES Dievo dar nebijote“.
31. Linai ir miežiai buvo nuniokoti, nes miežiai jau buvo išplaukėję, o linai žydėjo.
32. Bet kviečiai ir speltai nebuvo nuniokoti, nes jie plaukėja vėliau.
33. Palikęs faraoną ir išėjęs iš miesto, Mozė pakėlė rankas į VIEŠPATĮ. Perkūnija ir ledų kruša liovėsi, nė lietus žemėn nebepylė.
34. Tačiau pamatęs, kad lietus, kruša ir perkūnija liovėsi, faraonas vėl nusidėjo ir sukietino savo širdį – jis ir jo pareigūnai.
35. Taigi faraono širdis sukietėjo, ir izraelitams eiti jis neleido, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs per Mozę.