12. Bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, ir jis neklausė jų, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs Mozei.
13. Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą ir pasirodyk faraonui. Pasakyk jam: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: ‹Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti!
14. Antraip šį kartą siųsiu visas savo rykštes prieš tave patį, tavo pareigūnus ir valdinius, idant žinotumei, kad nėra kito kaip aš visoje žemėje.
15. Juk aš būčiau galėjęs ištiesti ranką ir ištikti tave bei tavo tautą maru, ir tu būtum buvęs nušluotas nuo žemės paviršiaus.
16. Vis dėlto leidau tau gyventi, kad parodyčiau savo galybę, kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę.
17. Nejau tu vis dar užkirtinėsi kelią mano tautai ir neleisi jiems eiti?
18. Tikėk manimi, rytoj šiuo laiku padarysiu, kad lytų tokia ledų kruša, kokios nėra buvę Egipte nuo jo įkūrimo iki šios dienos.
19. Todėl paliepk, kad visi tavo galvijai ir visa, ką turi laukuose, būtų suvaryta po saugia pastoge. Žmonės ir gyvuliai, pasilikę atvirame lauke be pastogės, žus, kai ant jų ims kristi ledų kruša›’“.
20. Kai kurie faraono pareigūnai, bijodami VIEŠPATIES žodžio, skubiai suvarė savo vergus ir galvijus į saugias pastoges.
21. O kiti, nepaisydami VIEŠPATIES žodžio, paliko savo vergus ir galvijus atvirame lauke.
22. Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką dangaus link, ir tekrinta ledų kruša ant visos Egipto šalies – ant žmonių, gyvulių ir visos laukų augalijos Egipto žemėje“.
23. Mozė pakėlė savo lazdą dangaus link, ir VIEŠPATS pasiuntė perkūniją ir krušą, žemėn liejosi ugnis. VIEŠPATS bėrė ledų krušą ant Egipto žemės.
24. Kruša su nesiliaujančia žaibų ugnimi buvo tokia nuožmi, kokios dar niekada nebuvo buvę visame Egipto krašte nuo jo tapimo tauta!