21. Išgaišo upėje žuvys. Nilas taip dvokė, kad egiptiečiai nebegalėjo jo vandens gerti; kraujo buvo visur Egipte.
22. Bet kai Egipto kerėtojai padarė tą pat savo kerais, faraono širdis liko kieta, ir jis jų nepaklausė, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs.
23. Faraonas apsisuko ir nuėjo į savo rūmus; net to jis nepaėmė į širdį.
24. O visi egiptiečiai turėjo kasti visur prie Nilo, ieškodami vandens atsigerti, nes Nilo vandens nebegalėjo gerti.
25. Praėjo septynios dienos po to, kai VIEŠPATS ištiko Nilą.
26. VIEŠPATS tarė Mozei: „Nueik pas faraoną ir sakyk: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‹Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti.
27. Jei atsisakai juos išleisti, žiūrėk, aš plaksiu visą tavo šalį varlėmis.
28. Nilas knibždės varlėmis, jos atšokuos į tavo rūmus, miegamąjį ir lovą, į tavo pareigūnų ir pavaldinių namus, krosnis ir dubenis duonai minkyti.
29. Varlės šokinės ant tavęs, tavo pavaldinių ir pareigūnų›’“.