1. Po to Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Leisk mano tautai eiti atšvęsti mano iškilmę dykumoje’“.
2. Bet faraonas atsakė: „Kas gi tas VIEŠPATS, kad aš turėčiau jam paklusti ir leisti Izraeliui eiti? Nei aš pažįstu tą VIEŠPATĮ, nei leisiu Izraeliui eiti!“
3. Tuomet jie tarė: „Mums apsireiškė hebrajų Dievas. Prašom leisti mums nueiti į dykumą trijų dienų kelią ir ten atnašauti auką VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, kad kartais jis neištiktų mūsų maru ar kalaviju“.
4. Bet Egipto karalius atsakė: „Moze ir Aaronai, kam gi judu atitraukiate žmones nuo darbų? Nešdinkitės prie savo lažo!“
5. Faraonas tęsė: „Žiūrėkite, jie gausesni už krašto gyventojus, o judu norite atleisti juos nuo lažo!“
6. Tą pačią dieną faraonas įsakė žmonių prievaizdams ir apskaitininkams:
7. „Nebeduokite daugiau žmonėms šiaudų plytoms dirbti, kaip iki šiol darėte. Teeina ir tepasirenka šiaudų patys!
8. Bet reikalaukite iš jų to paties skaičiaus plytų, kaip kad anksčiau jie padirbdavo. Skaičiaus nesumažinkite, nes jie tinginiai ir rėkauja: ‘Leisk mums eiti ir atnašauti auką mūsų Dievui!’
9. Duokite vyrams daugiau darbo, tedirba ir tenepaiso melagingų pažadų“.
10. Taigi žmonių prievaizdai ir apskaitininkai išėjo ir izraelitams pasakė: „Taip kalbėjo faraonas: ‘Nebeduosiu jums jokių šiaudų.
11. Patys eikite ir pasirūpinkite šiaudų, kur tik galite jų rasti. Tačiau darbas jums nė kiek nebus sumažintas’“.
12. Tada žmonės pasklido po visą Egipto žemę rinkti šiaudų ražienose.
13. O prievaizdai spaudė, sakydami: „Atlikite savo darbą! Kasdien turite padaryti tiek pat, kiek padarydavote gaudami šiaudus“.