10. Bet Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Ak, mano Viešpatie, aš niekada nebuvau iškalbus – nei praeityje, nei dabar, kai tu prakalbinai savo tarną. Aš lėtas praverti lūpas, ir mano liežuvis nerangus“.
11. Tada VIEŠPATS paklausė jo: „O kas duoda burną žmogui? Kas padaro jį nebylį ar kurčią, regintį ar aklą? Argi ne aš, VIEŠPATS?
12. O dabar eik! Aš būsiu su tavo lūpomis ir pamokysiu, ką turi sakyti“.
13. Tačiau Mozė atsakė: „Ak, mano Viešpatie, prašau siųsti ką nors kitą“.
14. Tuomet VIEŠPATS supyko ant Mozės ir tarė: „Ar tu neturi brolio, levito Aarono? Aš žinau, jis iškalbus. Kaip tik dabar jis ateina tavęs pasitikti. Tave pamačius, džiaugsis jo širdis.
15. Tu kalbėsi jam ir dėsi žodžius į jo lūpas, o aš būsiu su tavo lūpomis ir su jo lūpomis ir pamokysiu judu, ką daryti.
16. Iš tikrųjų jis žmonėms kalbės už tave: jis bus tau kaip lūpos, o tu jam būsi kaip Dievas.
17. Paimk į savo ranką šią lazdą; ja turėsi daryti ženklus“.
18. Mozė sugrįžo pas savo uošvį Jetrą ir tarė jam: „Prašyčiau leisti man grįžti pas giminę į Egiptą ir pasižiūrėti, ar jie dar gyvi“. Jetras atsakė Mozei: „Eik ramybėje!“
19. Midjane Mozei VIEŠPATS tarė: „Grįžk į Egiptą, nes visi žmonės, ieškoję tavo gyvybės, išmirė“.
20. Taigi Mozė pasiėmė žmoną ir sūnus, užsodino ant asilo ir leidosi kelionėn į Egipto žemę. Ir Dievo lazdą Mozė pasiėmė.
21. O VIEŠPATS tarė Mozei: „Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad atliktumei faraono akivaizdoje visus nuostabiuosius darbus, kuriuos sudėjau į tavo rankas. Bet aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neleis tautai išeiti.
22. Tuomet tu sakysi faraonui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Izraelis yra mano pirmagimis sūnus.
23. Aš tau liepiau: leisk mano sūnui išeiti, kad galėtų mane pagarbinti! Bet tu atsisakei leisti jam išeiti; tikėk manimi, aš užmušiu tavo pirmagimį sūnų’“.
24. Atsitiko taip, kad kelionėje nakvojant vienoje užeigoje, VIEŠPATS pasitiko Mozę ir bandė jį užmušti.