24. Kadangi aš iškeldinsiu tautas prieš tau ateinant ir išplėsiu tavo ribas, niekas negeis tavo krašto, tau einant pasirodyti VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje tris kartus per metus.
25. Neatnašausi mano aukos kraujo su kuo nors raugintu, nepaliksi Paschos aukos iki rytojaus.
26. Rinktines savo žemės pirmienas atneši į VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus. Nevirsi ožiuko jo motinos piene“.
27. Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Užrašyk šiuos žodžius, nes pagal šiuos žodžius aš sudariau Sandorą su tavimi ir su Izraeliu“.
28. Jis išbuvo ten su VIEŠPAČIU keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgydamas nė duonos, negerdamas nė vandens. Jis užrašė ant plokščių Sandoros žodžius – Dešimt Įsakymų.
29. Mozė nusileido nuo Sinajaus kalno. Nusileidęs nuo kalno su dviem Sandoros plokštėmis rankoje, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, kad buvo kalbėjęsis su Dievu.
30. Pamatę švytinčią jo veido odą, Aaronas ir visi izraelitai bijojo prie jo prisiartinti.
31. Bet Mozei juos pašaukus, Aaronas ir visi bendrijos vadovai priėjo. Mozė su jais kalbėjosi.
32. Tada prisiartino visi izraelitai, ir jis perdavė jiems visa, ką VIEŠPATS buvo jam kalbėjęs ant Sinajaus kalno.
33. Baigęs su jais kalbėtis, Mozė užsidengė veidą gobtuvu.
34. Bet eidamas pas VIEŠPATĮ kalbėtis su juo, Mozė nusiimdavo gobtuvą, kolei būdavo pas VIEŠPATĮ. O kai išeidavo ir sakydavo izraelitams, kas jam buvo įsakyta,
35. izraelitai matydavo, kad jo veido oda švyti. Tada Mozė vėl užsidengdavo veidą gobtuvu, kol vėl eidavo kalbėtis su VIEŠPAČIU.