12. Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Štai tu man liepei: ‘Vesk į priekį šią tautą’, bet nepasakei, ką pasiųsi su manimi. Be to, tu sakei: ‘Aš pažįstu tave vardu, tu iš tikrųjų radai malonę mano akyse’.
13. Jei aš tikrai radau malonę tavo akyse, prašyčiau parodyti man savo kelią, kad galėčiau pažinti tave ir nuolat rasti malonę tavo akyse. Juk štai šie žmonės yra tavo tauta“.
14. Jis atsakė: „Palengvindamas tau naštą, aš pats eisiu su tavimi“.
15. O Mozė jam atsakė: „Jei tu pats neitum kartu, neversk mūsų keltis iš šios vietos.
16. Juk kaip kitaip būtų žinoma, kad radome malonę tavo akyse – aš ir tavo tauta, – jeigu neitum kartu su mumis? Argi ne tuo mes – tavo tauta ir aš – būsime paženklinti tarp visų tautų, esančių žemėje?“
17. Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Padarysiu ir tai, ko prašai, nes tu iš tikrųjų radai malonę mano akyse, ir tave aš pažįstu vardu“.
18. Tada Mozė tarė: „Prašyčiau parodyti man savo šlovę“.
19. O jis atsakė: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tavo akis visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą ‘VIEŠPATS’; aš maloningas tiems, kuriems esu maloningas, ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu.
20. Bet, – tarė jis, – mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali pamatyti mane ir likti gyvas“.
21. Ir VIEŠPATS tęsė: „Žiūrėk, netoli manęs yra vieta. Atsistok ant uolos.
22. Praeinant mano šlovei, nukelsiu tave į uolos plyšį ir uždengsiu ranka, kol praeisiu.
23. Tuomet nukelsiu ranką, ir tu pamatysi mano nugarą. Bet mano veido niekas negali matyti“.