7. VIEŠPATS tarė Mozei: „Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė.
8. Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliedino veršį ir aukoja jam, sakydami: ‘Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!’“
9. VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Matau, kad ši tauta yra kietasprandė.
10. Todėl dabar palik mane vieną, kad mano įniršis jiems įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padaryčiau didelę tautą“.
11. Bet Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir sakė: „O VIEŠPATIE, kam gi dega tavo įniršis prieš tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia galia ir galinga ranka?
12. Kam gi egiptiečiai turėtų sakyti: ‘Pikto siekdamas, jis išvedė juos tik išžudyti kalnuose ir išnaikinti nuo žemės paviršiaus’? Nusigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai.
13. Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip tu prisiekei jiems pačiu savimi, sakydamas: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai’“.
14. VIEŠPATS pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai.
15. Tada Mozė apsisuko ir leidosi nuo kalno, nešdamasis rankose dvi Sandoros plokštes – plokštes, prirašytas abiejose pusėse; vienoje ir kitoje pusėje jos buvo prirašytos.
16. Plokštės buvo Dievo darbas, o raštas – Dievo raštas, įrėžtas plokštėse.
17. Išgirdęs žmonių šauksmus, Jozuė tarė Mozei: „Karo šauksmas stovykloje!“
18. Bet šis atsakė:„Tai ne pergalės šauksmas,tai ne pralaimėjimo klyksmas.Girdžiu tik ūžaujančių balsus...“