22. Aaronas atsakė: „Neniršk, mano viešpatie! Tu žinai, kad ši tauta linkusi į pikta.
23. Jie man sakė: ‘Padirbk mums dievą, kuris mus vestų, nes mes nežinome, kas nutiko Mozei – vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės’.
24. Tada aš jiems sakiau: ‘Kas iš jūsų turi aukso, tenusiima!’ Jie davė man, aš įmečiau jį į ugnį, ir išėjo šis veršis!“
25. Mozė, pamatęs, kad žmonės elgėsi palaidai – Aaronas buvo leidęs jiems palaidai elgtis savo priešų pajuokai, –
26. atsistojo stovyklos vartuose ir tarė: „Kas už VIEŠPATĮ, teateina pas mane!“ Visi levitai susibūrė aplink jį.
27. Jis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Prisijuoskite kalaviją prie šono, visi iki vieno! Eikite nuo vartų prie vartų, išilgai ir skersai stovyklos, ir žudykite savo brolį, kaimyną ir giminaitį’“.
28. Levitai padarė, kaip Mozė įsakė, ir tą dieną krito apie tris tūkstančius žmonių.
29. Mozė tarė: „Šiandien jūs pašventėte save VIEŠPATIES tarnybai, nes buvote kiekvienas prieš savo sūnų ar brolį, šiandien gavote sau palaiminimą“.
30. O kitą dieną Mozė tarė žmonėms: „Nusidėjote sunkia nuodėme. Bet dabar aš užkopsiu pas VIEŠPATĮ. Galbūt pajėgsiu atlyginti už jūsų nuodėmę“.
31. Taigi Mozė sugrįžo pas VIEŠPATĮ ir tarė: „Deja! Ši tauta nusidėjo sunkia nuodėme. Pasidarė sau dievą iš aukso!
32. O dabar, jei tu tik atleistum jų nuodėmę... Bet jei ne, ištrink mane iš knygos, kurią parašei!“
33. Tačiau VIEŠPATS tarė Mozei: „Tą, kuris nusidėjo man, tik tą ištrinsiu iš savo knygos.
34. Dabar eik, vesk tautą į tą vietą, apie kurią tau kalbėjau. Tikėk manimi, mano angelas ves tave. Bet kai ateis bausmės diena, nubausiu juos už jų nuodėmę“.
35. Tada VIEŠPATS pasiuntė tautai rykštę už tai, kad privertė Aaroną padirbti jiems veršį.