5. Bet šeštą dieną, kai jie ruoš, ką parsinešę, ras dvigubai tiek, kiek paprastai prirenka kitomis dienomis“.
6. Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: „Vakare jūs patirsite, kad VIEŠPATS išvedė jus iš Egipto žemės,
7. o rytoj rytą matysite VIEŠPATIES šlovę, nes jis išgirdo jūsų murmėjimą prieš VIEŠPATĮ. O mudu – kas mes tokie, kad turėtumėte prieš mus murmėti?
8. Juk VIEŠPATS, – tęsė Mozė, – vakare duos jums mėsos valgyti, o rytoj rytą – duonos iki soties. VIEŠPATS išgirdo jūsų murmėjimą, kuriuo prieš jį murmėjote. O mudu – kas mes tokie? Jūsų murmėjimas ne prieš mus, bet prieš VIEŠPATĮ!“
9. Tada Mozė tarė Aaronui: „Sakyk visai izraelitų bendrijai: ‘Artinkitės prie VIEŠPATIES, nes jis išgirdo jūsų murmėjimą’“.
10. Kai Aaronas kalbėjo visai izraelitų bendrijai, jie dairėsi į dykumą ir pamatė: debesyje pasirodė VIEŠPATIES šlovė!
11. VIEŠPATS kalbėjo Mozei:
12. „Aš išgirdau izraelitų murmėjimą. Sakyk jiems: ‘Temstant valgysite mėsos, o rytoj rytą turėsite duonos iki soties. Tada jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas’“.
13. Vakare pasirodė putpelės ir apdengė stovyklą, o rytą visur aplink stovyklą buvo iškritusi didelė rasa.
14. Rasai nukritus, dykumos paviršiuje gulėjo kažkas smulkaus, panašaus į grūdelius, tokio smulkaus tarsi šerkšnas ant žemės.
15. Tai pamatę, izraelitai klausinėjo vieni kitų: „Kas tai?“, nes nežinojo, kas tai buvo. Mozė tarė jiems: „Tai duona, kurios VIEŠPATS davė jums valgyti.
16. Štai VIEŠPATIES įsakymas: ‘Prisirinkite jos tiek, kiek kiekvienam pagal asmenų skaičių reikia. Kiekvienam asmeniui po vieną omerą. Kiekvienas aprūpina visus esančius savo palapinėje’“.
17. Izraelitai darė taip, kad vieni prisirinko daug, o kiti – mažai.
18. Bet kai paseikėjo omeru, daugiau prisirinkusiems nebuvo per daug, o mažiau prisirinkusiems nebuvo per mažai. Visi buvo tiek prisirinkę, kiek kiekvienam reikėjo.
19. Mozė tarė jiems: „Nė vienas tenepalieka nė trupučio kitam rytui“.
20. Bet jie Mozės nepaklausė. Kai kurie pasiliko šiek tiek ir rytojui, bet ji sukirmijo ir dvokė. Ant jų Mozė supyko.