19. Mozė tarė jiems: „Nė vienas tenepalieka nė trupučio kitam rytui“.
20. Bet jie Mozės nepaklausė. Kai kurie pasiliko šiek tiek ir rytojui, bet ji sukirmijo ir dvokė. Ant jų Mozė supyko.
21. Kas rytą jie rinkdavosi jos tiek, kiek kiekvienam reikėdavo, nes, saulei įkaitinus, ji ištirpdavo.
22. Šeštą dieną jie prisirinko maisto dvigubai – kiekvienam po du omerus. Kai visi bendrijos vadovai atėjo pas Mozę ir jam pranešė,
23. jis tarė jiems: „Štai VIEŠPATIES įsakymas: ‘Rytoj – iškilminga poilsio diena, šventas VIEŠPATIES šabas. Kiek turite kepti, kepkite, kiek turite virti, virkite, o kas lieka, atsidėkite į šalį ir palaikykite rytojui’“.
24. Kas liko, jie atidėjo į šalį rytojui, kaip Mozė buvo liepęs, ir maistas nei dvokė, nei kirmijo.
25. Mozė tarė: „Valgykite jį šiandien, nes šiandien VIEŠPATIES šabas. Šiandien ant žemės jo nerasite.
26. Kitas šešias dienas jo rinksitės, bet septintą dieną, kuri yra šabas, ant žemės jo nebus“.
27. Vis dėlto septintą dieną kai kurie žmonės išėjo pasirinkti, bet nieko nerado.
28. Tada VIEŠPATS sakė Mozei: „Kiek ilgai jūs atsisakinėsite laikytis mano įsakymų ir pamokymų?
29. Įsidėmėkite! VIEŠPATS davė jums šabą, todėl šeštą dieną jis duoda jums maisto dviem dienoms. Septintą dieną visi turite būti namie ir niekur neiti“.
30. Taigi septintą dieną žmonės ilsėjosi.
31. Izraelio namai pavadino tą duoną mana. Ji buvo panaši į koriandro sėklą ir balta, o skonis panašus į meduolių skonį.
32. Mozė tarė: „Štai VIEŠPATIES įsakymas: ‘Tebūna vienas jos omeras laikomas per kartų kartas, idant šios galėtų pamatyti duoną, kuria aš maitinau jus dykumoje, kai išvedžiau iš Egipto žemės’“.
33. Mozė tarė Aaronui: „Paimk indą, supilk į jį omerą manos ir padėk VIEŠPATIES akivaizdoje, kad būtų laikoma per kartų kartas“.
34. Aaronas vėliau padėjo jį priešais Sandorą, kad būtų laikomas, kaip Mozei įsakė VIEŠPATS.