6. Sustodamas jis supurtė žemę,pažvelgdamas sudrebino tautas.Amžinieji kalnai skeldėjo,palei jo senuosius keliusįdubo pirmykštės kalvos.
7. Mačiau nelaimės užpultas Kušano palapines,virpančias Midjano krašto palapinių dangas.
8. Argi tu įširdai ant upių, VIEŠPATIE?Nejau tu įniršai ant upiųir įtūžai ant jūros,kai valdei savo žirgus,pergalingus karo vežimus?
9. Švytravai iš dėklo ištrauktu lanku,ir tavo žodžio prisotintos buvo strėlės. Sela.Tu upėmis vagojai žemę.
10. Kalnai matydami tave drebėjo;pratrūko liūtis,suriaumojo jūrų bedugnė.Saulė iškėlė aukštai savo rankas,
11. mėnulis sustojo savo didingoje buveinėjenuo tavo greitųjų strėlių šviesos,nuo tavo žaibuojančios ieties spindesio.
12. Įniršęs žengei per žemę,įpykęs sutrypei tautas.
13. Išėjai gelbėti savo tautos,gelbėti savo pateptojo.Sutriuškinai nedorųjų namų galvą,apnuogindamas juos nuo pamatų ligi stogo. Sela.
14. Pervėrei jo paties strėlėmisjo karių galvas,kai jie ėjo kaip viesulas mūsų išblaškyti,džiūgavo, kad galės prarytibesislapstančius vargšus.
15. Savo žirgais ištrypei jūrą,išjudindamas galingus vandenis.