10. Kalnai matydami tave drebėjo;pratrūko liūtis,suriaumojo jūrų bedugnė.Saulė iškėlė aukštai savo rankas,
11. mėnulis sustojo savo didingoje buveinėjenuo tavo greitųjų strėlių šviesos,nuo tavo žaibuojančios ieties spindesio.
12. Įniršęs žengei per žemę,įpykęs sutrypei tautas.
13. Išėjai gelbėti savo tautos,gelbėti savo pateptojo.Sutriuškinai nedorųjų namų galvą,apnuogindamas juos nuo pamatų ligi stogo. Sela.
14. Pervėrei jo paties strėlėmisjo karių galvas,kai jie ėjo kaip viesulas mūsų išblaškyti,džiūgavo, kad galės prarytibesislapstančius vargšus.
15. Savo žirgais ištrypei jūrą,išjudindamas galingus vandenis.
16. Girdžiu ir drebu visu kūnu;išgirdus balsą, virpa mano lūpos.Suguro mano kaulai,netvirti tapo mano žingsniai.Vis dėlto ramiai laukiu dienos,kuri atneš nelaimęmus puolančiai tautai.
17. Nors figmedis nežydėtųir nebūtų vaisių ant vynmedžių,nors alyvmedis neneštų derliausir laukai neduotų maisto,nors avių kaimenė dingtų iš avidės,o galvijų banda – iš tvarto,
18. aš džiaugsiuosi VIEŠPATYJE,džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano.