13. Taip atslūgs mano pyktis; liesiu ant jų savo įniršį, kol sušvelnėsiu. Jie žinos, kad aš, VIEŠPATS, kalbėjau uoliai, liedamas ant jų savo įniršį!
14. Be to, paversiu tave griuvėsiais, pajuokos reginiu aplinkinėms tautoms ir kiekvieno praeivio akims.
15. Būsi pajuoka ir pasityčiojimas, įspėjimas ir siaubo reginys aplinkinėms tautoms, kai teisiu tave pykčiu ir įniršiu, bausiu įniršio bausmėmis, – aš, VIEŠPATS, pasakiau! –
16. kai paleisiu į tave savo mirtinas bado strėles, kurios jus sunaikins, nes paleisiu jas, kad jus sunaikinčiau, ir kai didinsiu jūsų badą sulaužydamas jūsų duonos ramstį.