1. O tu, žmogau, pranašauk Izraelio kalnams ir sakyk: ‘Izraelio kalnai, klausykitės VIEŠPATIES žodžio!’“
2. Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi priešas sakė apie tave: ‘Še tau!’ ir tarė: ‘Tos amžinosios kalvos tapo mūsų paveldu!’,
3. tu pranašauk ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tik dėl to, kad jie pavertė jus tyrais ir traiškė jus iš visų pusių taip, jog tapote kitų tautų paveldu ir apkalbų bei pajuokos dalyku tarp tautų,
4. Izraelio kalnai, klausykitės Viešpaties’“. Taip kalba Viešpats DIEVAS kalnams ir kalvoms, dauboms ir slėniams, tuštiems tyrams ir apleistiems miestams, tapusiems grobiu ir pajuoka kitoms kaimyninėms tautoms,
5. taip kalba Viešpats DIEVAS: „Išties su degančiu pykčiu kalbu kitoms tautoms ir Edomui, pasisavinusiems kaip paveldą mano kraštą su džiūgaujančia širdimi ir panieka, kad pasigrobtų jo ganyklą.
6. Todėl pranašauk apie Izraelio žemę, sakyk kalnams ir kalvoms, dauboms ir slėniams“. Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Tikėkite manimi! Aš kalbu su degančiu pykčiu dėl to, kad jūs turėjote kęsti tautų užgaules“.
7. Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Keliu ranką ir prisiekiu, kad ir aplink tave gyvenančios tautos turės kęsti gėdą.
8. Bet jūs, Izraelio kalnai, skleiskite savo šakas ir duokite vaisių mano tautai Izraeliui, nes jie netrukus sugrįš į namus.
9. Tikėkite manimi, ateinu pas jus, atsigręšiu į jus, ir jūs vėl būsite ariami ir sėjami.