7. Gražus jis buvo,didingas ir plačiašakis,nes jo šaknys siekė gausius vandenis.
8. Kedrai Dievo sode negalėjo su juo lygintis,kiparisai neprilygo jam savo šakomis,platanai negalėjo girtis jam savo šakelėmis,joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis.
9. Jį padariau gražų šakų daugybe,pavydėjo jam visiDievo sode buvę Edeno medžiai’“.
10. Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi jis išaugo aukštas, iškėlė savo viršūnę tarp debesų ir jo širdis puikavosi didybe,
11. atidaviau jį tautų valdovui į rankas, kad pasielgtų su juo taip, kaip savo nedorumu buvo nusipelnęs. Išvariau jį.
12. Svetimšaliai, nuožmiausi iš tautų, nukirto jį ir paliko. Jo šakos krito ant kalnų ir į slėnius, jo šakelės guli sulaužytos kiekvienoje upės vagoje, visos žemės tautos pasitraukė iš jo pavėsio ir paliko jį.
13. Ant jo nukirsto kamienosuka lizdus visi padangių paukščiai,prie jo šakeliųlaikosi visi laukiniai žvėrys.
14. Taip nutiko, idant jokie medžiai prie vandenų nesipuikuotų savo didybe ar nekeltų savo viršūnės tarp debesų ir jokie gausiai drėkinami medžiai nesiektų jų didybės.Juk jie visi atiduodami mirčiai –požemio pasauliui,drauge su visais mariaisiais,su tais, kurie žengia į kapą“.
15. Taip kalba Viešpats Dievas: „Tą dieną, kai jis nužengė į Šeolą, paskelbiau gedulą, užvėriau virš jo bedugnę ir uždengiau. Sulaikiau jo upes ir išseko gausūs vandenys. Dėl jo apvilkau Libaną gedulu, dėl to nusviro visi krašto medžiai.
16. Sviesdamas jį į Šeolą drauge su žengiančiais į kapą, jo kritimo trenksmu sudrebinau tautas. Visi Edeno medžiai, rinktiniai ir geriausi Libano medžiai, visi, kurie buvo gausiai drėkinami, buvo paguosti požemio pasaulyje.
17. Jie taip pat nužengė su juo į Šeolą pas žuvusius nuo kalavijo drauge su rėmėjais, tautose gyvenusiais jo pavėsyje.