6. Tą dieną jiems iškilmingai prisiekiau, kad išvesiu juos iš Egipto žemės į kraštą, kurį buvau jiems parengęs, kraštą, tekantį pienu ir medumi, puikiausią iš visų kraštų.
7. Taip pat sakiau jiems: ‹Meskite šalin bjauriuosius daiktus, kuriais gėrisi jūsų akys, ir nesusiterškite Egipto stabais, – aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas!›
8. Bet jie maištavo prieš mane ir nenorėjo manęs klausyti; nė vienas nemetė šalin bjauriųjų daiktų, kuriais gėrėjosi jų akys, ir neatsisakė Egipto stabų.Tuomet ketinau išlieti savo įniršį ant jų, išgiežti savo pyktį ant jų pačiame Egipte.
9. Tačiau pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, tarp kurių jie gyveno, nes tarp jų jiems apsireiškiau, kad išvesiu juos iš Egipto žemės.
10. Taigi išvedžiau juos iš Egipto žemės ir nuvedžiau į dykumą.
11. Daviau jiems savo įstatus ir paskelbiau savo įsakus, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų.
12. Be to, daviau jiems savo šabus kaip ženklą man ir jiems, kad žinotų, jog aš, VIEŠPATS, juos pašventinu.
13. Bet Izraelio namai maištavo prieš mane dykumoje; jie nesilaikė mano įstatų, atmetė mano įsakus, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų, ir labai išniekino mano šabus.Tuomet ketinau išlieti savo įniršį ant jų dykumoje, kad padaryčiau jiems galą.
14. Tačiau pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, kurioms stebint buvau juos išvedęs.
15. Maža to, iškilmingai prisiekiau jiems dykumoje, kad neįvesiu jų į kraštą, kurį buvau jiems davęs, kraštą, tekantį pienu ir medumi, puikiausią iš visų kraštų,
16. nes jie atmetė mano įsakus, nesilaikė mano įstatų ir išniekino mano šabus, nes jų širdys sekė paskui stabus.
17. Tačiau mano akis buvo jiems gailestinga, nesunaikinau jų ir galo jiems dykumoje nepadariau.
18. O jų vaikams dykumoje sakiau: ‹Nesekite savo tėvų įstatais, nesilaikykite jų įsakų ir nesusiterškite jų stabais.