7. Vienas kerubas ištiesė ranką į ugnį tarp kerubų, šiek tiek paėmė jos ir įdėjo į drobiniais vilkinčio saują. Priėmęs ugnį šis išėjo.
8. Po kerubų sparnais buvo matyti ranka kaip žmogaus.
9. Mačiau, kaip rieda keturi ratai prie kerubų, po vieną ratą prie kiekvieno kerubo; ratai atrodė kaip chrizolito akmens.
10. Visi keturi buvo tokio pat pavidalo, tartum ratas būtų buvęs rato viduje.
11. Ėmę riedėti, jie galėjo riedėti keturiomis kryptimis ir riedėdami nesigręžiodavo. Visi riedėdavo į tą pusę, į kurią buvo atsukta galva, ir riedėdami nesigręžiodavo.
12. Ir visas kerubų kūnas, nugaros, rankos, sparnai ir ratai buvo pilni akių. Visų keturių ratai buvo pilni akių.
13. Man girdint ratai buvo pavadinti sūkuriais.
14. Kiekvienas turėjo keturis veidus: pirmasis buvo kerubo, antrasis – žmogaus, trečiasis – liūto ir ketvirtasis – erelio.
15. Kerubai pakilo. Tai buvo gyvūnai, kuriuos buvau matęs prie Kebaro upės!
16. Kerubams pajudėjus į priekį, ratai riedėdavo greta jų; kai kerubai išskleisdavo sparnus, norėdami pakilti nuo žemės, ratai greta jų nepakeisdavo krypties.
17. Aniems sustojus, sustodavo ir jie, aniems pakilus, pakildavo ir jie, nes juose buvo gyvūnų dvasia.
18. VIEŠPATIES šlovė pasitraukė nuo Namų slenksčio ir sustojo viršum kerubų.