11. Net su pačiu Galybių vadu jis įžūliai elgėsi, iš jo atėmė kasdienę deginamąją auką ir išardė jo šventąją buveinę.
12. Už nuodėmę jam buvo perduotos Galybės drauge su nuolatine deginamąja auka. Jis nudrėbė žemėn tiesą, ir ką tik darė, tas jam sekėsi.
13. Išgirdau kalbant šventąjį, o kitas šventasis kreipėsi į tą nepažįstamą kalbantįjį: „Kiek ilgai tęsis šio regėjimo įvykiai, susiję su kasdiene deginamąja auka, siaubą keliančia nuodėme, šventyklos ir Galybių trypimu?“
14. Jis man atsakė: „Du tūkstančius tris šimtus vakarų ir rytmečių, o po to šventykla bus apvalyta“.
15. Aš, Danielius, stebėdamas tą regėjimą ir mėgindamas jį suprasti, pamačiau stovintį priešais mane kažką, kuris atrodė kaip žmogus.
16. Išgirdau iš Ulajo žmogaus balsą, šaukiantį: „Gabrieliau! Paaiškink tam žmogui regėjimą!“
17. Jis priėjo arti vietos, kur aš stovėjau. Jam priėjus, mane apėmė baimė, ir aš puoliau kniūbsčias ant žemės. Bet jis tarė man: „Suprask, žmogau, kad tai regėjimas apie baigmės metą“.
18. Kada jis man kalbėjo, nualpęs parpuoliau veidu į žemę. Tuomet jis palietė mane, pastatė ant kojų