22. Danielius atsiliepė: „O karaliau, gyvuok amžinai!
23. Mano Dievas atsiuntė savo angelą, ir šis užčiaupė liūtų nasrus, kad jie man nepakenktų, nes aš buvau jo akivaizdoje rastas nekaltas. Netgi tau, o karaliau, aš nenusikaltau“.
24. Karalius tuo nepaprastai džiaugėsi ir įsakė, kad Danielius būtų iškeltas iš duobės. Danielius buvo iškeltas iš duobės, gyvas ir sveikas, nes jis pasitikėjo savo Dievu.
25. Karalius įsakė, kad būtų atvesti tie vyrai, kurie apšmeižė Danielių, ir įmesti į liūtų duobę jie, jų vaikai ir žmonos. Jiems net nepasiekus duobės dugno, liūtai griebė juos ir sutriuškino visus jų kaulus.
26. Tuomet karalius Darijus parašė visų kalbų tautoms ir gentims, gyvenančioms visoje žemėje: „Teklesti jūsų gerovė!
27. Šiuo raštu įsakau, kad visoje mano karališkoje valdoje žmonės drebėtų iš baimės Danieliaus Dievo akivaizdoje,nes jis yra gyvasis Dievas,jis yra amžinas.Jo karalystė niekada nebus sunaikintair jo valdžia yra amžina.
28. Jis apsaugo ir išgelbsti,daro ženklus ir nuostabius darbusdanguje ir žemėje;jis išgelbėjo Danieliųiš liūtų letenų“.
29. Taigi Danieliui sekėsi valdant Darijui, kaip ir persui Kyrui.