27. karalius tarė sau: „Argi ne šaunus tas Babilonas, kurį pasistačiau didele galybe kaip karališką buveinę savo didenybės garbei?“
28. Šiems žodžiams dar tebesant jo lūpose, pasigirdo balsas iš dangaus: „Sakoma tau, karaliau Nebukadnecarai: atimta iš tavęs karalystė!
29. Tu būsi išguitas iš žmonių tarpo, tavo buveinė bus tarp laukų žvėrių, tu turėsi ėsti žolę kaip jaučiai, ir septyni laikotarpiai praslinks, kol pripažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori“.
30. Nuosprendis Nebukadnecarui buvo tuojau pat įvykdytas. Jis buvo išguitas iš žmonių tarpo, ėdė žolę kaip jaučiai ir jo kūnas buvo maudomas rasos iš dangaus, kol jo plaukai užaugo tokie ilgi kaip erelių plunksnos, o nagai tapo kaip paukščių nagai.
31. „Praslinkus tam laikui, aš, Nebukadnecaras, pakėliau akis į dangų, ir man grįžo protas.Aš šlovinau Aukščiausiąjį,garbinau ir aukštinau tą,kuris gyvena per amžius,nes jo valdžia yra amžina valdžiair jo karalystė tveria per kartų kartas.
32. Visi žemės gyventojai yra tarsi niekas,o jis daro, ką nori, dangaus Galybėmsir žemės gyventojams.Nėra nė vieno, kuris gali sulaikyti jo rankąar sakyti: ‘Ką tu darai?’