21. Abneras Dovydui tarė: „Aš eisiu ir subursiu pas savo valdovą karalių visą Izraelį. Su tavimi jie sudarys sandorą, kad galėtumei visa valdyti, kaip trokšta tavo širdis“. Dovydas išleido Abnerą, ir jis išėjo susitaikęs.
22. Kaip tik tuo metu Dovydo kariai ir Joabas sugrįžo iš žygio ir parnešė daug grobio. Bet Abnero pas Dovydą Hebrone nebebuvo, nes Dovydas jį išleido, ir jis išėjo susitaikęs.
23. Joabui ir visam jo būriui atvykus, jam buvo pranešta: „Nero sūnus Abneras atėjo pas karalių. Jis paleido jį, ir šis išėjo susitaikęs“.
24. Joabas nuėjo pas karalių ir tarė: „Ką tu padarei? Abneras atėjo pas tave. Kam jį paleidai? Jis jau paspruko!
25. Nejau nežinai, kad Nero sūnus Abneras atėjo tik tavęs apgauti, stebėti, kada ateini ir kada išeini, ir sužinoti visa, ką darai?“
26. Palikęs Dovydą, Joabas išsiuntė pasiuntinius vytis Abnero, ir jie parvedė jį atgal nuo Siros vandens talpyklos. Bet Dovydas to nežinojo.
27. Abnerui sugrįžus į Hebroną, Joabas pasivedė jį į šalį miesto vartuose vienu du pasikalbėti. Ten jis smeigė jam į pilvą. Taip Abneras mirė už pralietą Joabo brolio Asaelio kraują.
28. Apie tai išgirdęs, Dovydas tarė: „Aš ir mano karalystė amžinai nekalti VIEŠPAČIUI dėl Nero sūnaus Abnero kraujo.
29. Tekrinta kaltė ant Joabo galvos ir visų jo tėvo namų! Niekada tenebūna Joabo namai be kenčiančio sėklos išsiliejimą, be sergančio raupsais, be laikančio verpstę, be žuvusio nuo kalavijo, be stokojančio duonos!“