11. Kitą rytą, Dovydui atsikėlus, Dovydo regėtoją pranašą Gadą pasiekė VIEŠPATIES žodis:
12. „Eik ir pasakyk Dovydui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Siūlau tau tris dalykus, pasirink vieną iš jų, ir juo tave ištiksiu’“.
13. Tad Gadas atėjo pas Dovydą ir pasakė. Klausė jo: „Ar ištiks tave septynerių metų badas tavo krašte? Ar būsi bėglys nuo priešų, tris mėnesius jiems tave persekiojant? Ar bus trijų dienų maras tavo krašte? Dabar apsvarstyk ir nuspręsk, kokį atsakymą turiu duoti mane siuntusiam“.
14. Tada Dovydas tarė Gadui: „Man labai skaudu! Pulkime į VIEŠPATIES rankas, nes didis jo gailestingumas; į žmonių rankas aš nepulsiu“.
15. Tad VIEŠPATS siuntė Izraeliui marą nuo to ryto iki nustatyto laiko, ir septyniasdešimt tūkstančių žmonių mirė nuo Dano ligi Beer Šebos.
16. Bet kai angelas ištiesė ranką Jeruzalės sunaikinti, VIEŠPATS apgailėjo nelaimę ir tarė angelui, naikinančiam žmones: „Gana! Sulaikyk savo ranką!“ Tuomet VIEŠPATIES angelas buvo prie Araunos Jebusiečio klojimo.
17. Pamatęs žmones naikinantį angelą, Dovydas tarė VIEŠPAČIUI: „Aš vienas kaltas, aš vienas nedorai pasielgiau! O ką padarė šios avys? Maldauju, kad kristų tavo ranka ant manęs ir mano tėvo namų“.
18. Tą dieną Gadas, atėjęs pas Dovydą, tarė: „Nueik ir pastatyk aukurą VIEŠPAČIUI ant Araunos Jebusiečio klojimo“.
19. Vykdydamas Gado nurodymus, Dovydas nuėjo, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs.
20. Arauna apsižvalgęs pamatė besiartinantį karalių ir jo dvariškius. Jis išėjo ir puolė kniūbsčias ant žemės karaliui prie kojų.
21. „Ko mano viešpats karalius atėjo pas savo tarną?“ – paklausė Arauna. Dovydas atsakė: „Pirkti iš tavęs klojimo, kad galėčiau pastatyti aukurą VIEŠPAČIUI, ir liautųsi žmonių maras“.
22. Tada Arauna tarė Dovydui: „Teima mano viešpats karalius ir teatnašauja, kas gera jo akyse. Štai čia jaučiai deginamajai aukai ir kūlimo velenas bei jaučių pakinktai malkoms.
23. Visa tai, karaliau, Arauna atiduoda karaliui. VIEŠPATS, tavo Dievas, – pridūrė Arauna, – tepriima tavo atnašą!“
24. Bet karalius atsakė Araunai: „Ne! Turiu pirkti juos iš tavęs už kainą. VIEŠPAČIUI, savo Dievui, aš neatnašausiu deginamųjų aukų, kurios man nieko nekainuoja“. Tad Dovydas nupirko klojimą ir jaučius už penkiasdešimt sidabro šekelių.