12. Amasa gulėjo kelio viduryje, permirkęs savo kraujyje, ir tas žmogus pastebėjo, kad kiekvienas sustodavo. Pamatęs, kad visi praeinantieji stoviniuoja, jis nuvilko Amasą nuo kelio į lauką ir apdengė jį drabužiu.
13. Pašalinus jį nuo kelio, visi žygiavo toliau, vydamiesi Bichrio sūnų Šebą.
14. Šeba perėjo visas Izraelio gimines iki pat Abel Bet Maakos. Visa bichrių kiltis susirinko ir nusekė paskui jį į miestą.
15. Joabo pajėgos apgulė jį Abel Bet Maakoje ir prieš išorinę miesto sieną supylė apgulos pylimą. Joabo kareiviai puolė su mūrdaužiais sieną, norėdami ją pralaužti.
16. Tada viena išmintinga moteris sušuko nuo sienos: „Klausykite! Klausykite! Prašau pasakyti Joabui: ‘Prieik, aš noriu su tavimi pasikalbėti’“.
17. Jam priėjus artyn, moteris paklausė: „Ar tu Joabas?“ – „Taip“, – atsakė jis. Tuomet ji tarė jam: „Klausyk savo tarnaitės žodžių“. – „Klausau“, – šis atsakė.
18. Ji tęsė: „Senovėje žmonės sakydavo: ‘Tegu jie teiraujasi Abelyje’, – ir taip išspręsdavo reikalą.
19. Aš esu viena taikiųjų ir ištikimųjų Izraelyje, o tu nori sunaikinti Izraelio motiniškąjį miestą! Kodėl turėtumei sunaikinti VIEŠPATIES paveldą?“
20. Joabas atsakė: „Jokiu būdu, jokiu būdu! Aš nei naikinu, nei griaunu!
21. Tai visiškai netiesa! Bet vienas vyras iš Efraimo aukštumų, vadinamas Bichrio sūnumi Šeba, pakėlė ranką prieš karalių Dovydą. Atiduokite jį mums, ir aš pasitrauksiu nuo miesto“. Moteris patikino Joabą: „Tikėk manimi, jo galva bus išmesta tau per mūrą“.
22. Moteris nuėjo pas visus miesto žmones su savo išmintimi. Jie nukirto Bichrio sūnui Šebai galvą ir numetė Joabui. Jis liepė pūsti ragą. Visi pasitraukė nuo miesto ir nuėjo į savo namus, o Joabas grįžo į Jeruzalę pas karalių.