19. Cadoko sūnus Ahimaacas tarė: „Prašau leisti man nubėgti ir nunešti žinią karaliui, kad VIEŠPATS išlaisvino jį iš priešų rankos“.
20. Bet Joabas jam sakė: „Šiandien žinios neneši. Kada nors kitą dieną galėsi nešti žinią, bet šiandien to nedarysi, nes mirė karaliaus sūnus!“
21. Tuomet Joabas tarė vienam kušitui: „Eik ir pranešk karaliui, ką matei“. Kušitas nusilenkė Joabui ir nubėgo.
22. O Cadoko sūnus Ahimaacas vėl tarė Joabui: „Trūks plyš, prašau leisti ir man bėgti paskui kušitą“. Joabas kalbėjo: „Kam gi tau bėgti, mano sūnau? Atlygio negausi už žinią!“ –
23. „Trūks plyš, – užsispyrusiai tvirtino jis, – aš bėgsiu“. „Tai bėk!“ – tarė Joabas. Tada Ahimaacas nubėgo Lygumos keliu ir aplenkė kušitą.
24. O Dovydas sėdėjo tarp dvejų vartų. Sargybinis buvo palypėjęs ant vartų stogo prie miesto sienos. Jis dairėsi ir pamatė vyrą, bėgantį vieną.
25. Sargybinis sušuko ir pranešė karaliui. Karalius tarė: „Jei jis vienas, tai jo lūpose žinia“. Jam artėjant,
26. sargybinis pamatė kitą bėgantį vyrą ir pašaukė nuo vartų, tardamas: „Žiūrėk, ir kitas vyras bėga vienas!“ Karalius tarė: „Ir šis atneša žinią“.
27. O sargybinis tarė: „Man regis, kad pirmasis bėga, kaip bėga Cadoko Ahimaacas“. Karalius atsakė: „Jis geras vyras ir su gera žinia ateina“.
28. Ahimaacas šaukė karaliui: „Ramybė!“ Parpuldamas kniūbsčias prieš karalių veidu ant žemės, jis tarė: „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris atidavė vyrus, pakėlusius ranką prieš mano viešpatį karalių“.
29. Karalius klausė: „Ar mano vaikas Abšalomas sveikas?“ Ahimaacas atsakė: „Joabui išsiunčiant tavo tarną, mačiau didelį sąmyšį, bet kas ten vyko, nežinau“.