10. Kai Dovydui buvo pranešta: „Ūrija į savo namus nėjo“, – Dovydas tarė Ūrijai: „Argi ne iš kelionės parėjai? Tad kodėl neini į namus?“
11. Ūrija atsakė Dovydui: „Skrynia ir Izraelis bei Judas būna palapinėse. Mano viešpats Joabas ir mano valdovo tarnai yra stovykloje atvirame lauke. Nejau aš eisiu į savo namus valgyti, gerti ir sugulti su žmona? Kaip tu gyvas, prisiekiu tavo gyvastimi, tokio dalyko nedarysiu“. –
12. „Pasilik čia ir šiandien, – tarė Dovydas Ūrijai, – rytoj tave pasiųsiu atgal“. Tad Ūrija pasiliko tą dieną Jeruzalėje. Kitą dieną
13. pakvietė jį valgyti ir gerti savo akivaizdoje ir nugirdė jį. Vakare jis nuėjo atsigulti į guolį su savo valdovo tarnais, bet į savo namus nėjo.
14. Ryto metą Dovydas parašė laišką Joabui ir pasiuntė jį per Ūrijos rankas.
15. Laiške jis rašė: „Pastatykite Ūriją mūšio priekyje, kur aršiausiai kovojama, ir pasitraukite nuo jo, kad būtų parblokštas ir mirtų“.
16. Apguldamas miestą, Joabas pastatė Ūriją į vietą, kur žinojo esant stiprių karių.
17. Miesto vyrai iššoko ir kovojo prieš Joabą, ir keletas Dovydo tarnų tarp karių krito. Ūrija Hetitas buvo tarp žuvusiųjų.
18. Joabas pasiuntė Dovydui išsamų pranešimą apie mūšį.
19. Jis įsakė pasiuntiniui, tardamas: „Kai būsi baigęs sakyti karaliui visas žinias apie mūšį,
20. jeigu karalius imtų pykti ir sakytų: ‘Kam gi ėjote kovoti taip arti miesto? Argi nežinojote, kad jie šaudys nuo sienos?
21. Kas užmušė Jerubešeto sūnų Abimelechą? Argi ne moteris metė nuo sienos ant jo viršutinę girnapusę, nuo kurios jis ir mirė Tebece? Kam gi ėjote taip arti sienos?’ – tada pasakysi taip: ‘Ir tavo tarnas Ūrija yra tarp užmuštųjų’“.