16. Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami jo žodžius ir tyčiodamiesi iš jo pranašų, kol Dievo rūstybė savo tautai tapo tokia stipri, kad nebeliko kitos išeities.
17. Todėl jis užvedė ant jų chaldėjų karalių, ir šis išžudė jų jaunuolius kalaviju jų šventajame pastate, nepasigailėdamas nei vaikino, nei merginos, nei seno, nei silpno – visus juos atidavė jam į rankas.
18. Visi Dievo Namų reikmenys, dideli ir maži, Dievo Namų turtai ir karaliaus bei jo didžiūnų turtai, – visa buvo išgabenta į Babiloną.
19. Dievo Namai buvo sudeginti, Jeruzalės sienos nugriautos, visi jos rūmai ugnies suryti ir visi brangūs daiktai sunaikinti.
20. Išlikusius nuo kalavijo jis išvarė į tremtį Babilone. Ten jie tapo jo ir jo sūnų vergais, kol neįsigalėjo persų karalystė,
21. kad įvyktų per Jeremiją ištartas VIEŠPATIES žodis: kol atsilygins už savo nešvęstus šabus, septyniasdešimt metų kraštas laikysis šabo nuniokotame krašte.
22. Pirmais Persijos karaliaus Kyro metais, kad išsipildytų per Jeremiją tartas VIEŠPATIES žodis, VIEŠPATS įkvėpė Persijos karalių Kyrą visai karalystei ir žodžiu, ir raštu paskelbti tokį įsaką:
23. „Taip kalbėjo Persijos karalius Kyras: ‘VIEŠPATS, Dangaus Dievas, atidavė man visas žemės karalystes ir pavedė man pastatyti jam Namus Jeruzalėje, kuri yra Jude. Visi, kas iš jūsų priklauso jo tautai, – tebūna VIEŠPATS, jų Dievas, su jais! – tesileidžia kelionėn’“.