7. Jie ir Prieangio duris uždarė, ir žibintus užgesino; jie atsisakė atnašauti smilkalus ir deginamąsias aukas Šventykloje Izraelio Dievo garbei.
8. Todėl VIEŠPATIES pyktis ištiko Judą ir Jeruzalę; jis padarė juos siaubo, nustebimo ir pajuokos reginiu, kaip jūs savo akimis matote.
9. Mūsų tėvai krito nuo kalavijo, o mūsų sūnūs, dukterys ir žmonos atsidūrė nelaisvėje.
10. Dabar aš širdimi noriu sudaryti sandorą su VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu, kad jo pykčio liepsna būtų nuo mūsų nugręžta.
11. Mano sūnūs, nebebūkite daugiau apsileidę, nes jus VIEŠPATS išsirinko būti savo Artume, kad jam tarnautumėte kaip jo tarnai, aukodami atnašas“.
12. Tada pakilo levitai: Amasajo sūnus Mahatas ir Azarijo sūnus Joelis iš Kehato palikuonių, iš Merario palikuonių – Abdžio sūnus Kišas ir Jehalėlelio sūnus Azarijas, iš geršonų – Zimos sūnus Joachas ir Joaho sūnus Edenas,
13. iš Elicafano sūnų – Šimris ir Jejelis, iš Asafo sūnų – Zacharijas ir Matanijas;
14. iš Hemano sūnų – Jehielis ir Šimėjas; ir iš Jedutūno sūnų – Šemaja ir Uzielis.
15. Surinkę savo brolius, jie save pašventino ir nuėjo, kaip karalius buvo įsakęs, valyti VIEŠPATIES Namų, laikydamiesi VIEŠPATIES įstatų.
16. Kunigai įėjo į VIEŠPATIES Namus jų valyti. Jie išnešė visus nešvarius daiktus, rastus VIEŠPATIES Namuose, į VIEŠPATIES Namų kiemą, o levitai, paėmę iš jų, nunešė į Kidrono slėnį.