25. Iš pradžių, kurdamiesi ten gyventi, jie VIEŠPATIES negarbino. Užtat VIEŠPATS užleido ant jų liūtus, kurie kai kuriuos jų sudraskė.
26. Asirijos karaliui buvo pranešta: „Tautos, kurias ištrėmei ir apgyvendinai Samarijos miestuose, nežino to krašto Dievo įsakų. Užtat jis užleido ant jų liūtus. Štai jie ir žudo juos už tai, kad jie nežino to krašto Dievo įsakų“.
27. Asirijos karalius įsakė, tardamas: „Nusiųskite vieną iš kunigų, kuriuos iš ten buvote ištrėmę. Tegu nueina ir ten gyvena, temoko juos to krašto Dievo įsakų“.
28. Taigi vienas kunigų, ištremtų iš Samarijos, parvyko ir gyveno Betelyje. Jis mokė juos, kaip garbinti VIEŠPATĮ.
29. Tačiau kiekviena tauta ir toliau darėsi savo dievus ir statė juos aukštumų alkuose, kuriuos buvo įsirengę samariečiai. Taip darė visos tautos miestuose, kuriuose gyveno.
30. Babilono žmonės pasidirbo Sukot Benotą, Kuto žmonės – Nergalą, Hamato žmonės – Ašimą.
31. Aviečiai pasidirbo Nibhazą ir Tartaką, sefarvaimiečiai degino savo vaikus kaip auką Adramelechui ir Anamelechui, sefarvaimiečių dievams.
32. Jie garbino ir VIEŠPATĮ, bet skyrė savo aukštumų alkų kunigais visokius žmones iš savųjų, kad atliktų jiems apeigas aukštumų alkuose.
33. Taigi jie garbino VIEŠPATĮ, bet tarnavo ir savo dievams pagal įsakus tautų, iš kurių buvo ištremti.
34. Iki šios dienos jie tebesilaiko savo senų įsakų.Jie VIEŠPATIES deramai negarbina ir nesilaiko įstatų ir įsakų – Įstatymo ir įsakymų, duotų palikuonims Jokūbo, kuriam buvo suteiktas Izraelio vardas.
35. O VIEŠPATS buvo sudaręs su jais Sandorą ir įsakęs jiems, tardamas: „Kitų dievų negarbinsite, nesilenksite jiems, jiems netarnausite, neatnašausite aukų.