6. Jie susirinko Micpoje, sėmėsi vandens ir liejo ant žemės priešais VIEŠPATĮ. Tą dieną jie pasninkavo ir išpažino: „Esame nusidėję VIEŠPAČIUI“. O Samuelis elgėsi Micpoje kaip izraelitų teisėjas.
7. Išgirdę, kad izraelitai susirinko Micpoje, filistinų didžiūnai išžygiavo prieš Izraelį. O tai išgirdę izraelitai drebėjo iš baimės.
8. Izraelitai maldavo Samuelį: „Nepalik mūsų, nenustok šauktis VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kad išgelbėtų mus iš filistinų rankų“.
9. Samuelis ėmė žinduklį ėriuką ir atnašavo jį VIEŠPAČIUI kaip deginamąją auką. Izraelio labui Samuelis šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS jį išklausė.
10. Atsitiko taip, kad Samueliui atnašaujant deginamąją auką, filistinai pradėjo mūšį su Izraeliu. Bet VIEŠPATS tą dieną baisiai sugriaudėjo prieš filistinus. Jis sukėlė tarp jų tokį sąmyšį, kad izraelitai juos nugalėjo.
11. Izraelio vyrai išėjo iš Micpos ir vijosi filistinus, niokodami juos iki pat anapus Bet Karo.
12. Samuelis paėmė akmenį ir pastatęs tarp Micpos ir Šeno pavadino jį Eben Ezeru. Jis sakė: „Iki šiol VIEŠPATS mums padėjo“.
13. Filistinai buvo prislėgti ir daugiau nebesiveržė į Izraelio žemę. VIEŠPATIES ranka buvo prieš filistinus per visas Samuelio dienas.
14. Miestai, kuriuos filistinai buvo atėmę iš Izraelio, nuo Ekrono iki Gato, buvo sugrąžinti Izraeliui. Izraelis atgavo iš filistinų visas savo žemes. Be to, buvo taika tarp Izraelio ir amoritų.
15. Samuelis buvo Izraelio teisėjas visą savo gyvenimą.
16. Kasmet jis apeidavo Betelio, Gilgalo ir Micpos sritį ir būdavo Izraelio teisėjas visose tose vietose. Po to sugrįždavo į Ramą, nes ten buvo jo namai. Ir ten jis būdavo Izraelio teisėjas; ten jis pastatė aukurą VIEŠPAČIUI.