8. Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, klausdamas: „Ar turiu vytis tuos užpuolikus? Ar pasivysiu juos?“ Jis atsakė jam: „Vykis, nes tikrai juos pasivysi ir tikrai išgelbėsi!“
9. Tad Dovydas leidosi vytis – jis ir šeši šimtai vyrų, kurie buvo su juo. Jie atėjo į Besoro slėnį, kur paliko pavargusiuosius.
10. Dovydas vijosi toliau – jis ir keturi šimtai vyrų. Du šimtai pasiliko, nes dėl nuovargio nebepajėgė pereiti Besoro slėnio.
11. Laukuose aptikę egiptietį, jie atvedė jį pas Dovydą. Jie davė jam valgyti duonos ir atsigerti vandens;
12. davė ir figų plokštainio gabalą bei dvi kekes razinų. Užvalgęs šis atgavo jėgas. Jis nebuvo nei duonos valgęs, nei vandens gėręs tris dienas ir tris naktis.
13. Tada Dovydas jo paklausė: „Kieno tu? Iš kur esi?“ – „Aš esu egiptietis, vieno amalekiečio vergas, – atsakė jis, – mano šeimininkas paliko mane, nes prieš tris dienas aš susirgau.
14. Mes užpuolėme keretų Negebą, Judo Negebą bei Kalebo Negebą ir sudeginome Ciklagą“.
15. Dovydas tarė jam: „Ar nuvesi mane pas tą užpuolikų gaują?“ Jis atsakė: „Prisiek Dievu, kad manęs neužmuši ar šeimininkui neišduosi, ir nuvesiu tave pas tą užpuolikų gaują“.
16. Kai jis nuvedė Dovydą, žiūri: plačiai pasklidę žemėje, jie valgo, geria ir šoka, šventiškai nusiteikę, džiaugdamiesi dideliu grobiu, kurį buvo paėmę iš filistinų krašto ir iš Judo krašto.
17. Dovydas kovėsi su jais nuo sutemų iki kitos dienos vakaro. Nė vienas jų neišsigelbėjo, tiktai keturi šimtai vaikinų, sėdę ant kupranugarių, pabėgo.
18. Dovydas išgelbėjo visa, ką amalekiečiai buvo paėmę. Dovydas išgelbėjo ir abi savo žmonas.
19. Nieko iš jų nepasigedo – mažo ar didelio, sūnų ar dukterų, grobio ar ko kito, kas buvo pagrobta; visa Dovydas atgavo.