16. Kai jis nuvedė Dovydą, žiūri: plačiai pasklidę žemėje, jie valgo, geria ir šoka, šventiškai nusiteikę, džiaugdamiesi dideliu grobiu, kurį buvo paėmę iš filistinų krašto ir iš Judo krašto.
17. Dovydas kovėsi su jais nuo sutemų iki kitos dienos vakaro. Nė vienas jų neišsigelbėjo, tiktai keturi šimtai vaikinų, sėdę ant kupranugarių, pabėgo.
18. Dovydas išgelbėjo visa, ką amalekiečiai buvo paėmę. Dovydas išgelbėjo ir abi savo žmonas.
19. Nieko iš jų nepasigedo – mažo ar didelio, sūnų ar dukterų, grobio ar ko kito, kas buvo pagrobta; visa Dovydas atgavo.
20. Be to, Dovydas paėmė visas bandas bei kaimenes, ir, varydami jas pirma jo, žmonės šaukė: „Tai Dovydo grobis!“
21. Dovydui pasiekus anuos du šimtus vyrų, dėl nuovargio nebegalėjusių sekti Dovydo ir paliktų prie Besoro slėnio, jie išėjo pasitikti Dovydo ir su juo esančių karių. Priėjęs prie jų, Dovydas pasisveikino.