12. Pamačiusi Samuelį, moteris sušuko visu balsu. Sauliui moteris tarė: „Kodėl mane apgavai? Tu esi Saulius!“ –
13. „Nebijok, – tarė Saulius, – ką tu matai?“ Moteris atsakė Sauliui: „Matau dvasią, kylančią iš žemės“.
14. Jis klausė ją: „Kokia jos išvaizda?“ – „Išeina senas vyras, – atsakė ji, – jis apsigaubęs skraiste“. Tada Saulius pažino, kad tai Samuelis. Žemai nusilenkdamas, jis puolė kniūbsčias.
15. Samuelis tarė Sauliui: „Kodėl sudrumstei man ramybę, mane iššaukdamas?“ – „Man gresia didelis pavojus, – atsakė Saulius, – filistinai kariauja prieš mane, o Dievas pasitraukė nuo manęs. Jis nebeatsako man nei per pranašus, nei per sapnus. Užtat ir iššaukiau tave, kad pasakytum, ką turėčiau daryti“.
16. Samuelis atsakė: „Kodėl klausi manęs? Juk VIEŠPATS pasitraukė nuo tavęs ir tapo tavo priešu!
17. VIEŠPATS padarė tau, kaip jis kalbėjo per mane. VIEŠPATS išplėšė karalystę iš tavo rankos ir atidavė tavo artimui – Dovydui!
18. Kadangi nepaklausei VIEŠPATIES balso ir neįvykdei jo degančio pykčio ant Amaleko, VIEŠPATS ir padarė tau tai šiandien.
19. Be to, VIEŠPATS įduos Izraelį drauge su tavimi į rankas filistinams. Rytoj tu ir tavo sūnūs būsite su manimi. VIEŠPATS įduos ir Izraelio stovyklą filistinams į rankas“.
20. Apimtas siaubo nuo Samuelio žodžių, Saulius tuojau pat sukniubo žemėje. Jam stigo ir jėgų, nes nebuvo nieko valgęs visą dieną ir naktį.
21. Moteris priėjo prie Sauliaus ir, matydama, kad jis siaubo apimtas, tarė: „Žiūrėk, tavo tarnaitė klausė tavo balso. Aš stačiau į pavojų savo gyvybę ir įvykdžiau tavo nurodymus.
22. Dabar prašyčiau, kad ir tu paklausytum savo tarnaitės balso. Leisk man padėti prieš tave riekę duonos. Valgyk, kad turėtumei jėgų eiti savo keliu“.
23. Jis atsisakė, tardamas: „Nevalgysiu“. Bet dvariškiams ir moteriai prisispyrus raginant, jis paklausė. Jis pakilo nuo žemės ir atsisėdo ant lovos.