10. Sauliui Dovydas tarė: „Kodėl klausai žodžių žmonių, kurie sako: ‘Žiūrėk, Dovydas nori tau pikta padaryti’?
11. Savo akimis gali dabar matyti, kad VIEŠPATS šiandien oloje buvo įdavęs tave man į rankas. Nors jie ir ragino tave užmušti, aš tavęs pasigailėjau. Tariau sau: ‘Rankos prieš savo valdovą nepakelsiu, nes jis VIEŠPATIES pateptasis’.
12. Žiūrėk, mano tėve, gerai pasižiūrėk į savo skraistės skverną mano rankoje, nes pjaudamas skverną nuo tavo skraistės aš tavęs neužmušiau! Tad gali tikrai žinoti ir matyti, kad mano rankose nėra nieko pikta ir maištinga. Aš nesu tau nusidėjęs, nors tu mane ir vejiesi, norėdamas užmušti.
13. Tebūna VIEŠPATS mūsų teisėjas! Tegu jis pats tau atkeršija už mane, bet mano ranka nebus pakelta prieš tave!
14. Kaip sako sena patarlė: ‘Nedori darbai ateina iš nedorėlių!’ Mano ranka nebus pakelta prieš tave.
15. Prieš ką stojo Izraelio karalius? Ką jis vejasi? Nustipusį šunį ar vienišą blusą?
16. Tad tebūna VIEŠPATS teisėjas, tegu teisia mane ir tave! Tegu jis įsidėmi, tegu mano bylą apgina ir tegu mane prieš tave pateisina!“
17. Dovydui baigus sakyti Sauliui visus tuos dalykus, Saulius tarė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ Ir Saulius balsu pravirko.
18. „Ne aš, bet tu teisus, – tarė jis Dovydui, – nes man atmokėjai gerumu, o aš tau mokėjau piktumu.
19. Taip, tu ką tik parodei, kaip kilniai elgeisi su manimi, nes VIEŠPAČIUI įdavus mane tau į rankas tu manęs neužmušei.
20. Kai žmogus užklumpa savo priešą, argi jis leidžia jam eiti sveikam savo keliu? Tegu VIEŠPATS atlygina tau gerumu už tai, ką tu man šiandien padarei.
21. Dabar, tikėk manimi, aš žinau, kad tu tikrai tapsi karaliumi ir kad karaliavimas Izraelyje pereis į tavo rankas.
22. Tad prisiek man VIEŠPAČIU, kad po manęs nesunaikinsi mano palikuonių ir neištrinsi iš mano tėvo namų mano vardo“.
23. Dovydas prisiekė Sauliui.Tada Saulius sugrįžo į namus, o Dovydas ir jo vyrai užkopė į kalnų tvirtovę.