5. Dovydas ir jo vyrai nuėjo į Keilą ir kovojo su filistinais. Jis išsivarė jų galvijus ir laimėjo prieš juos didelę pergalę. Taip Dovydas išgelbėjo Keilos gyventojus.
6. Atbėgęs pas Dovydą į Keilą, Ahimelecho sūnus Abjataras atėjo su efodu rankoje.
7. Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas yra atėjęs į Keilą. „Dievas įdavė man jį į rankas, – sakė sau Saulius, – nes įeidamas į miestą su vartais ir velkėmis, jis užsidarė narve“.
8. Saulius pašaukė visas karines pajėgas prie ginklų – žygiuoti į Keilą ir apsupti Dovydą ir jo vyrus.
9. Sužinojęs, kad Saulius rengia jam pikta, Dovydas paliepė kunigui Abjatarui: „Atnešk efodą!“
10. Tuomet Dovydas tarė: „O, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tavo tarnas išgirdo, kad Saulius rengiasi ateiti į Keilą ir dėl manęs sunaikinti miestą.
11. Ar Saulius ateis, kaip tavo tarnas yra girdėjęs? O, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, maldauju tave, pasakyk savo tarnui“. – „Ateis,“ – atsakė VIEŠPATS.
12. Tuomet Dovydas klausė: „Ar Keilos didžiūnai išduos mane ir mano vyrus Sauliui?“ – „Išduos,“ – atsakė VIEŠPATS.
13. Tada Dovydas ir jo vyrai, kurių buvo apie šešis šimtus, tuojau paliko Keilą ir klajojo iš vienos vietos į kitą. Kai Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas pabėgo iš Keilos, jis nutraukė žygį.
14. Dovydas gyveno Judo dykumos tvirtovėse; gyveno Zifo dykumos aukštumose. Saulius nuolat jo ieškojo, bet Dievas neįdavė Dovydo jam į rankas.
15. Būdamas Horešoje, Zifo dykumoje, Dovydas sužinojo, kad Saulius išėjęs tykoti jo gyvybės.
16. Kartą Sauliaus sūnus Jehonatanas atėjo į Horešą pas Dovydą ir pastiprino jo ranką Dievo vardu.
17. Sakė jam: „Nebijok, nes mano tėvo Sauliaus ranka niekada tavęs nepalies. Tu būsi Izraelio karalius, o aš būsiu antras po tavęs. Net mano tėvas Saulius žino, kad taip yra“.
18. Tada jiedu sudarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje. Dovydas pasiliko Horešoje, o Jehonatanas sugrįžo į namus.