12. Jehonatanas tarė Dovydui: „Prisiekiu VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu! Aš atsargiai išklausinėsiu savo tėvą šiuo laiku rytoj ar poryt, ir, tikėk manimi, jei jis Dovydui palankus, tuojau pat duosiu tau žinią ir pranešiu.
13. Bet jei mano tėvas ketintų pikta tau daryti, taip VIEŠPATS tepadaro Jehonatanui ir dar teprideda, jeigu apie tai tau nepraneščiau ir tavęs nepalydėčiau, kad galėtumei saugiai išsigelbėti. Tebūna VIEŠPATS su tavimi, kaip būdavo su mano tėvu!
14. Man gyvam esant, elkis su manimi su ištikima VIEŠPATIES meile, o man mirus,
15. nenugręžk savo ištikimos meilės nuo mano namų niekada, net po to, kai VIEŠPATS bus išnaikinęs visus Dovydo priešus žemėje“.
16. Taip Jehonatanas sudarė sandorą su Dovydo namais: „Tepašaukia VIEŠPATS atsiskaityti Dovydo priešus!“
17. Iš meilės Dovydui Jehonatanas vėl prisaikdino jį, nes mylėjo jį kaip patį save.
18. Jehonatanas tarė Dovydui: „Rytoj jaunatis. Tavęs bus pasigesta, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia.
19. Poryt skubiai nueik į tą vietą, kur anksčiau slėpeisi, ir būk ten prie Ezelio akmens.
20. Aš paleisiu tris strėles į jo šoną, tarsi šaudamas į taikinį,
21. ir paliepsiu berniukui: ‘Nueik ir surask strėles!’ Jei berniukui sakysiu: ‘Žiūrėk, strėlės šiapus tavęs, surink jas!’ – tai ateik, nes tau bus saugu ir nebus jokio pavojaus, kaip gyvas VIEŠPATS!
22. Bet jei jaunuoliui sakysiu: ‘Ei, strėlės toliau už tavęs!’ – tai eik sau, nes pats VIEŠPATS tave išsiunčia.
23. O dėl pažado, kurį davėme vienas kitam, tebūna VIEŠPATS liudytojas man ir tau amžinai“.
24. Dovydas pasislėpė tame lauke. Atėjus jaunačiai, karalius sėdosi dalytis šventės valgiu.
25. Karaliui užėmus įprastą vietą krėsle prie sienos, Jehonatanas stovėjo, Abneras atsisėdo šalia Sauliaus, o Dovydo vieta liko tuščia.
26. Tačiau Saulius tą dieną nieko nekalbėjo. „Kas nors jam atsitiko, – pagalvojo sau, – jis turbūt nešvarus ir dar neapsivalęs“.