7. Taip būdavo kasmet: kai tik ji nueidavo į VIEŠPATIES Namus, ši taip iš jos tyčiodavosi, kad ji verkdavo ir nevalgydavo.
8. Jos vyras Elkana klausdavo: „Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tu tokia liūdna? Argi aš nesu tau vertesnis už dešimt sūnų?“
9. Jiems pavalgius ir atsigėrus Šilojyje, Ona pakilo. Tuo metu kunigas Elis sėdėjo krėsle prie įėjimo į VIEŠPATIES šventyklą.
10. Pilna kartėlio ji, graudžiai verkdama, meldėsi VIEŠPAČIUI.
11. Darydama įžadą, ji sakė:„O, Galybių VIEŠPATIE,jei tu pažvelgsi į savo tarnaitės kančią,jei atsiminsi mane, neužmirši savo tarnaitės,jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį,atiduosiu jį tau kaip nazyrąvisoms jo gyvenimo dienoms;nei vyno, nei svaigių gėrimų jis negers,ir skustuvas jo galvos nepalies“.
12. Jai ilgai meldžiantis VIEŠPAČIUI, Elis stebėjo jos lūpas.
13. Ona meldėsi širdimi. Judėjo tik lūpos, bet balso nebuvo girdėti. Elis pamanė, kad ji girta.
14. Jis tarė jai: „Kiek ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“
15. Bet Ona atsakė: „Ne, mano viešpatie! Aš labai nelaiminga moteris. Nesu gėrusi nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo. Liejau savo širdį VIEŠPAČIUI.
16. Nepalaikyk savo tarnaitės niekam tikusia moterimi; visą tą laiką kalbėjau iš savo didelio skausmo ir kančios“. –
17. „Tad eik ramybėje, – tarė Elis, – tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei“.
18. O ji atsakė: „Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse“. Po to moteris nuėjo savo keliu, su savo vyru pavalgė ir atsigėrė, ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas.
19. Kitą rytą, anksti pakilę, jie pagarbino VIEŠPATĮ ir leidosi kelionėn į savo namus Ramoje. Elkana pažino savo žmoną, ir VIEŠPATS ją atsiminė.