14. Aš amžinai įsodinsiu jį savo Namuose bei savo karalystėje, kad jo sostas būtų amžinai tvirtas’“.
15. Visus šiuos žodžius ir visą šį regėjimą Natanas tiksliai perdavė Dovydui.
16. Tada Dovydas nuėjo ir atsisėdo VIEŠPATIES akivaizdoje, tardamas: „Kas aš, VIEŠPATIE Dieve, ir kas mano namai, kad taip toli mane atvedei?
17. Bet ir tai per maža tavo akyse, Dieve, nes tu kalbėjai apie savo tarno namus ir tolimoje ateityje. Tu laikai mane įžymiu žmogumi, VIEŠPATIE Dieve.
18. Ką daugiau gali Dovydas pridėti prie tavo tarno pagerbimo? Tu savo tarną pažįsti!
19. Tu, VIEŠPATIE, savo širdies polėkiu padarei savo tarnui nepaprastą dalyką ir apreiškei šiuos nepaprastus darbus.
20. VIEŠPATIE, nėra nė vieno kaip tu, nėra kito Dievo, išskyrus tave, kaip mes visada esame girdėję.
21. Ar yra kita tauta kaip Izraelis, tokia ypatinga žemėje tauta, kurios Dievas atėjo atpirkti kaip savo tautos, laimėdamas sau vardą dideliais ir nuostabiais darbais, pašalindamas tautas nuo kelio savo tautai, kurią atpirkai iš Egipto?
22. Tu padarei savo tautą Izraelį amžinai ypatingą tautą, ir tu, VIEŠPATIE, tapai jų Dievas.
23. Tad dabar, VIEŠPATIE, tebūna amžinai tvirtas tavo pažadas, kurį apreiškei apie savo tarną bei jo namus, ir padaryk, ką esi pažadėjęs.
24. Tebūna jis tvirtas, kad tavo vardas būtų amžinai šlovinamas šiais žodžiais: ‘Galybių VIEŠPATS yra Izraelio Dievas!’ Tebūna tvirti tavo tarno namai tavo akivaizdoje!
25. Dėl to, kad tu, mano Dieve, apreiškei savo tarnui, jog pastatysi jam namus, tavo tarnas išdrįso tau taip melstis.
26. Taip, VIEŠPATIE, tu tikrai esi Dievas, ir tu davei savo tarnui šį dosnų pažadą.
27. Negana to! Tu teikeisi palaiminti savo tarno namus, kad jie amžinai būtų tavo akivaizdoje. Kadangi tu, VIEŠPATIE, juos palaiminai, jie bus amžinai palaiminti“.