16. Sužinojęs, kad Nabotas miręs, Ahabas nuėjo pasiimti Naboto Jezreeliečio vynuogyno.
17. Tada Eliją Tišbietį pasiekė VIEŠPATIES žodis:
18. „Nueik pasitikti Izraelio karaliaus Ahabo, viešpataujančio Samarijoje. Dabar jis atėjo pasiimti Naboto vynuogyno.
19. Sakysi jam: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Užmušei ir dabar pasisavini!’ Jam pasakysi: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Toje vietoje, kur šunys laižė Naboto kraują, laižys šunys ir tavo kraują’“.
20. Ahabas tarė Elijui: „Suradai mane, mano prieše?“ – „Taip, suradau tave, – atsakė jis. – Kadangi esi pasidavęs daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse,
21. tikėk manimi, užtrauksiu tau nelaimę. Nusikratysiu tavimi, Izraelyje atkirsiu nuo Ahabo vyriškius – vergus ir laisvuosius.
22. Pasielgsiu su tavo namais, kaip pasielgiau su Nebato sūnaus Jeroboamo namais ir Ahijos sūnaus Bašos namais, nes pykdei mane, vesdamas Izraelį į nuodėmę.
23. VIEŠPATS kalbėjo ir apie Jezabelę: ‘Šunys ės Jezabelę Jezreelio lauke’.
24. Kas tik iš Ahabo mirs mieste, tą šunys suės, o kas iš jo šeimos mirs atvirame lauke, tą padangių paukščiai sules“.