28. Apie tai sužinojęs, Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir laikėsi aukuro ragų. Mat Joabas buvo rėmęs Adoniją, nors Abšalomo ir nebuvo rėmęs.
29. Kai Saliamonui buvo pranešta: „Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir yra ten šalia aukuro“, – Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, tardamas: „Eik ir paguldyk jį!“
30. Benajas nuėjo į VIEŠPATIES Padangtę ir tarė: „Taip įsako karalius: ‘Išeik!’“ – „Neišeisiu! – atsakė jis, – mirsiu čia!“ Tada Benajas pranešė karaliui: „Taip kalbėjo Joabas ir taip man atsakė“.
31. Karalius tarė jam: „Daryk, kaip jis pasakė. Užmušk ir palaidok jį. Nuimk nuo manęs ir mano tėvo namų kaltę už kraują, kurį Joabas išliejo be reikalo.
32. Taip VIEŠPATS sugrąžins jo kraujo kaltę jam ant galvos, nes mano tėvui nežinant jis nužudė kalaviju du už save doresnius ir geresnius vyrus – Nero sūnų Abnerą, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jetero sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą.
33. Tekrinta jų kraujo kaltė amžinai ant Joabo ir jo palikuonių, o palaima iš VIEŠPATIES tebūna amžinai su Dovydu, jo palikuonimis, namais ir sostu“.
34. Jehojados sūnus Benajas vėl nuėjo, parbloškė jį ir užmušė. Jis buvo palaidotas savo namuose dykumoje.
35. Kariuomenės vadu vietoj jo karalius paskyrė Jehojados sūnų Benają, o vietoj Abjataro karalius paskyrė kunigą Cadoką.
36. Tada karalius pasišaukė Šimį. „Pasistatyk sau namus Jeruzalėje, – tarė jam, – ir gyvenk ten. Niekada ir niekur kitur neišeik!
37. Tą dieną, kai išeisi ir pereisi Kidrono slėnį, gali būti tikras, kad mirsi. Tavo kraujas kris tau ant galvos“. –