2. Eliją pasiekė VIEŠPATIES žodis:
3. „Eik iš čia, pasuk į rytus ir pasislėpk prie Kerito upelio į rytus nuo Jordano.
4. Atsigersi iš upelio, o maitinti tave ten aš paliepiau varnams“.
5. Jis leidosi į kelionę vykdyti, ką VIEŠPATS jam buvo įsakęs. Nuėjęs gyveno prie Kerito upelio į rytus nuo Jordano.
6. Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir kas vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo.
7. Ilgainiui upelis išdžiūvo, nes krašte nebuvo lietaus.
8. Tada Eliją pasiekė VIEŠPATIES žodis:
9. „Tuojau pat eik į Sidono Sareptą ir ten pasilik. Vienai tenykštei našlei įsakiau tave maitinti“.
10. Jis leidosi į kelionę ir atėjo į Sareptą. Priėjęs miesto vartus, pamatė našlę, berenkančią malkas. Pasišaukęs ją, tarė: „Prašau atnešti man truputį vandens inde atsigerti“.
11. Jai einant atnešti, jis šūktelėjo iš paskos, sakydamas: „Atnešk kąsnį duonos“. –
12. „Kaip gyvas tavo VIEŠPATS, – atsakė ji, – aš nieko kepto neturiu, tik saują miltų puode ir truputį aliejaus ąsotyje. Štai dabar rankioju pagalius, kad grįžusi namo tai paruoščiau sau ir sūnui. Suvalgysime ir tada mirsime“. –
13. „Nebijok, – tarė jai Elijas, – eik ir daryk kaip sakei. Bet pirma padaryk paplotėlį ir atnešk jį man, o paskui paruošk ką nors sau ir savo sūnui.
14. Mat VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: ‘Miltai puode neišseks nei ąsotyje aliejaus nepritrūks iki tos dienos, kurią VIEŠPATS atsiųs žemei lietaus’“.
15. Nuėjusi ji padarė kaip Elijas buvo pasakęs. Ji pati ir jis bei visa jos šeimyna turėjo maisto ilgą laiką.