8. Tą pat jis padarė visoms savo svetimtautėms žmonoms, atnašaujančioms smilkalus ir aukas savo dievams.
9. VIEŠPATS supyko ant Saliamono, nes jo širdis nusigręžė nuo VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, kuris buvo du kartus jam pasirodęs.
10. Nors buvo jam įsakyta šiuo reikalu, kad nesektų kitų dievų, jis nesilaikė to, ką VIEŠPATS buvo įsakęs.
11. Todėl VIEŠPATS tarė Saliamonui: „Kadangi tu taip norėjai, nesilaikei mano Sandoros ir įstatų, kuriuos tau daviau, aš tikrai atplėšiu nuo tavęs karalystę ir atiduosiu ją vienam iš tavo tarnų.
12. Bet dėl tavo tėvo Dovydo to nedarysiu tavo dienomis. Iš tavo sūnaus rankos ją atplėšiu.
13. Tačiau visos karalystės neatplėšiu dėl savo tarno Dovydo ir dėl Jeruzalės, kurią išsirinkau. Tavo sūnui duosiu vieną giminę“.
14. VIEŠPATS pažadino Saliamonui priešą – Hadadą Edomitą iš Edomo karališkos šeimos.
15. Anksčiau, Dovydui užėmus Edomą, kariuomenės vadas Joabas, nužygiavęs laidoti žuvusiųjų, išžudė Edome visus vyriškius.
16. Joabas ir visas Izraelis ten išbuvo šešis mėnesius, kol išžudė Edome visus vyriškius.
17. Bet Hadadas drauge su keletu edomitų, savo tėvo tarnų, išsigelbėjo ir pabėgo į Egiptą. Tuomet Hadadas buvo mažas berniukas.
18. Iškeliavę iš Midjano, jie atėjo į Paraną ir pasiėmė su savimi iš Parano daugiau vyrų. Taip jie atėjo į Egiptą pas faraoną, Egipto karalių. Jis davė Hadadui namus, paskyrė jam išlaikymą ir dovanojo ūkį.
19. Hadadas įgijo tokią didelę malonę faraono akyse, kad šis davė jam žmona savo svainę, karalienės Tachpenesės seserį.
20. Tachpenesės sesuo pagimdė jam sūnų Genubatą, ir Tachpenesė augino jį faraono rūmuose. Taigi Genubatas buvo faraono rūmuose tarp faraono vaikų.
21. Egipte išgirdęs, kad Dovydas užmigo su savo protėviais, o kariuomenės vadas Joabas mirė, Hadadas tarė faraonui: „Leisk man išvykti, noriu keliauti į savo šalį“. –
22. „O ko tau pas mane trūksta, – atsakė faraonas, – kad ūmai panorai keliauti į savo šalį?“ – „Nieko, – atsakė Hadadas, – bet, nepaisant to, leisk man keliauti!“