Sena Testamentas

Naujos Testamentas

Romiečiams 9:19-33 Biblija, arba Šventasis Raštas (LBD)

19. Gal man prikiši: „O už ką tada jis mane bara? Kas gi galėtų atsispirti jo valiai?“

20. Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: „Kam mane tokį padarei?!“

21. Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?!

22. Ir jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir padaryti žinomą savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus,

23. kad parodytų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei...

24. Kaip tuos pastaruosius, taip ir mus jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių.

25. Dievas kalba Ozėjo lūpomis: Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą – mylima.

26. Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: „Jūs ne manoji tauta“, ten jie bus vadinami „gyvojo Dievo vaikais“.

27. O Izaijas šaukia apie Izraelį: Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likučiai bus išgelbėti.

28. Tęsėdamas savo žodį ir skubėdamas, tai atliks žemėje Viešpats.

29. Izaijas nusakė iš anksto: Jei Galybių Viešpats nebūtų mums ainijos palikęs, būtume pasidarę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs.

30. Tai ką gi pasakysime? Kad pagonių tautos, kurios neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo.

31. O Izraelis, ieškojęs teisumo Įstatymo, nepasiekė Įstatymo.

32. Kodėl? Todėl, kad to siekė ne tikėjimu, bet tarsi darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens,

33. kaip parašyta: Štai padedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas juo tiki, neliks sugėdintas.

Skaityti visą skyrių Romiečiams 9