8. Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be Įstatymo nuodėmė negyva.
9. Aš kadaise gyvenau be Įstatymo. Paskui, atėjus įsakymui, atgijo ir nuodėmė,
10. o aš numiriau; taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį.
11. Įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.
12. Taigi Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras.
13. Vadinasi, geras dalykas man tapo mirštamas? Nieku būdu! Bet nuodėmė pasirodė esanti nuodėmė tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku. Dėl įsakymo nuodėmė pasirodė be saiko nuodėminga.
14. Mes žinome, kad Įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion.
15. Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.
16. O jei darau, ko nenoriu, tai pripažįstu, jog Įstatymas geras.
17. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
18. Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat gero trokšti sugebu, o padaryti – ne.
19. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.
20. O jeigu darau, ko nenoriu, tai nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
21. Taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga.
22. Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo Įstatymu.
23. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose.